Tačiau šiek tiek refleksijos sako, kad šokiruoti turėtų visai kas kita. Lenkija, turėdama tvirtą užsienio politikos poziciją ir didelį gynybos biudžetą, yra tapusi svarbiu Rusijos žvalgybos tarnybų taikiniu. Akivaizdu, kad Kremlių lydės šiokia tokia sėkmė. Tikrasis skandalas yra tai, kad sučiumpama ir baudžiamojon atsakomybėn patraukiama tiek mažai Rusijos šnipų.
Pastaroji Lenkijos šnipų gaudytojų sėkmė tėra mažytis įspaudas milžiniškoje problemoje. Vakarų kontržvalgybos šaltiniai mano, kad Rusija Europoje turi šimtus žvalgybos pareigūnų, prižiūrinčių tūstančius agentų. Pastarieji varijuoja nuo apmokamų, visiškai sąmoningų šaltinių iki tokių, kurie dėl naivumo ar saviapgaulės neturi supratimo, kad dirba Kremliui.
Europa yra šių tarnybų žaidimo aikštelė. Bevizė Šengeno zona reiškia, kad žvalgybos pareigūnas gali gyventi vienoje šalyje ir turėti agentų kitoje, o su jais matytis dar trečioje valstybėje. Užuot veikęs, tarkime, Prancūzijos kontržvalgybos panosėje, Miunchene gyvenantis Rusijos pareigūnas gali sėsti į traukinį ir susitikti su savo šaltiniu Liuksemburge. Vienos Šengeno zonai priklausančios valstybės yra NATO narės, kitos (pavyzdžiui, Austrija) – ne. Vienos šalys turi efektyviai ir sąžiningai dirbančias kontržvalgybos agentūras, tuo tarpu kitoms (vėl, pavyzdžiui, Austrijai) užsienio valstybių šnipinėjimo veikla nerūpi, kol tai neliečia jų pačių valstybės.