V. Aliulio buvimas su žmonėmis, kaip ir su Dievu, buvo natūralus - be patetikos ir daugžodžiavimo. Pokalbiai su tėvu Vaclovu teikė ramybę ir išmintį. „Jis man buvo mokytojas, draugas ir globėjas." Taip kunigą prisimena Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Su tėvu Vaclovu ji susipažino 1996 metais, vykdama studijuoti į Romos Popiežiaus Grigaliaus universitetą. V. Aliulis tuo metu buvo marijonų vyresnysis Romoje, parašė jai rekomendaciją. Romoje dvasininkas globojo ten studijuojančius tautiečius pasauliečius, padėdavo jiems ir studijų klausimais, ir ištikus materialiniams nepritekliams. Džiaugėsi kiekvienu studijas Romoje baigusiu ir į Lietuvą sugrįžtančiu žmogumi.
„Palaikė mus kaip vaikus, drąsino kiekvieną, - atsiminimais dalijasi S. Maslauskaitė-Mažylienė. - Nebijojome kreiptis į jį bet kokiu klausimu. Kilus abejonei ar prieštaravimui jis viską greitai sudėliodavo į savo vietas. Tėvas Vaclovas aiškindavo nuosekliai, subtiliai ir išmintingai. Kilus klausimams dėl teksto turinio prasmės, jis irgi buvo nepakeičiamas profesionalas, per pusvalandį gebėdavo paaiškinti esmę, surašytą penkiose knygose.“
Mylėjo žmones ir kalbą
„Neteko matyti jo nuobodžiaujančio, visą save jis skyrė darbui. Redaguodavo tekstus, kurių ne visi būdavo bažnytiniai“, - apie kunigą V. Aliulį kalba Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas Stasys Puidokas. Su V. Aliuliu nuo 2005-ųjų sostinės Žvėryno rajone esančiame marijonų vienuolyno bute gyvenęs ir meldęsis vienuolyno kaimynas čia pat priduria, kad kunigas nemokėjo pasakyti „ne“. „Jeigu žmogus prašo, vadinasi, reikia“, - paprastai kritiką atremdavo V. Aliulis.
Tėvas Vaclovas mokėjo atvirai pripažinti savo klaidas, nevengdamas kalbėjo, kur nepasisekė, kur suklydo. "Gebėjimas peržengti asmeninį netobulumą leido jam išsakyti aršiausią kritiką. Visi žinojo, kad už jo kritikos slypi ne savanaudiškumas, o gera valia”, - skiriamuosius V. Aliulio bruožus vardija katalikų gyvenimo apžvalgininkas Paulius Subačius. Vilniaus universiteto profesoriaus teigimu, tėvas Vaclovas turėjo ir fenomenalią atmintį. O Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos posėdžių detalūs protokolai, kunigo rašyti kasdien, ateityje bus nepakeičiamas šaltinis istorikams, kai neliks anų įvykių liudytojų.
„Kunigas Vaclovas Aliulis yra didysis Šventojo Rašto ir liturginių tekstų redaktorius, bažnytinės kalbos kūrėjas, - sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Vytautas Ališauskas. - Jis – ir aktyvus Lietuvių kalbos žodyno rinkėjas, ir nepralenkiamas publicistas, apie tai liudija jo atsiminimų knyga „Vieno žąsiaganio istorija“. Kunigas į lietuvių kalbą čia pat galėjo versti bet kokią pirmą kartą į rankas paimtą knygą prancūzų kalba." Be didžiųjų Vakarų Europos kalbų, kunigas tobulai mokėjo ir lotynų bei baltarusių kalbas. Kalbų atskirai dvasininkas nesimokė, jų pradmenis gavo dar besimokydamas Marijampolės marijonų gimnazijoje.
Jaudino visuomenės problemos
Anot V. Ališausko, V. Aliulis buvo išmintingas, nuosaikus žmogus, kuris ne tik pats mokėjo tvardytis, bet ir gebėjo atvėsinti karštas, pavyzdžiui, Lietuvos Sąjūdyje, kylančias diskusijas, pastūmėti ieškoti sprendimų ir kompromisų.
Kitas jo bruožas - nepaprasta erudicija. „Jis ne tik mokėjo daug kalbų, versdavo, redaguodavo, bet ir gebėdavo analitiškai atsiliepti į visuomenės problemas“, - pasakoja V. Ališauskas ir priduria, kad V. Aliulis stebėtinai mokėjo bendrauti, tačiau išlaikė svarbią distanciją - nepaskendo socialiniuose Bažnyčios ir visuomenės reikaluose. Pasaulį bei jo įvykius šis žmogus jautė labai jautriai ir tiksliai, nors ir gyveno uždarą vienuolio gyvenimą.
Kunigas Vaclovas Aliulis bus pašarvotas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, laidotuvių šv. Mišios čia bus aukojamos ketvirtadienį 11 valandą. Vėliau karstas bus išlydėtas į Alytaus rajono Santaikos Kristaus Karaliaus bažnyčią, kur 15 val. aukojamos šv. Mišios. Po jų – laidotuvės Santaikos kapinėse.