JAV senatorius: Rusijai pulti Lietuvą būtų kvaila

alfa.lt 2015-05-26

 

Rusijai užpulti Lietuvą būtų kvaila, turint omenyje, kad NATO šalys yra įsipareigojusios ginti viena kitą agresijos atveju, sako Vilniuje viešintis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) senatorius Richardas Durbinas (Ričardas Durbinas).

„Tai būtų kvaila. Aš tikiuosi, kad ponas Vladimiras Putinas net nesvarstys tokio varianto“, – žurnalistams antradienį prezidentūroje sakė R. Durbinas.

Jo teigimu, šiandien svarbesnis klausimas yra situacija Ukrainoje. R. Durbinas sako, kad vasarį pasirašytas Minsko paliaubų susitarimas yra „nuviliantis“.

„Minsko susitarimas yra nuviliantis. Rusija iki šiol jį pažeidinėja beveik kiekvieną dieną, nusinešdama nekaltas gyvybes“, – teigė senatorius.

Vis dėlto jis pabrėžė, kad tikisi konflikto pabaigos, Rusijos remiamiems separatistams nebesiveržiant į didžiuosius Ukrainos miestus, pavyzdžiui, Mariupolį. Tačiau senatorius teigia, kad „mes turime būti pasiruošę, jeigu V. Putinas nuspręs judėti toliau“.

Pasak R. Durbino, užpuolusi Ukrainą Rusija suvienijo tiek pačią valstybę, tiek ją palaikančią valstybių koaliciją.

„Kur kas didesnę koaliciją nei aš kada nors būčiau pagalvojęs. Ypač didžiuojuosi Amerikos lyderyste palaikant Ukrainą šiandien, bet turiu pasakyti, kad lygiai taip pat didžiuojuosi tuo, ką padarė Lietuva“, – teigė JAV politikas.

Skaityti daugiau...

V. Landsbergis. Trečias dūmas

delfi.lt 2015-05-22

 

Lietuvos Seimas pritarė referendumui, - kol kas dar svarstyti, - kad juo, jei žmonės pritartų, būtų keičiama Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ne kokia smulkmena, o esminis pilietybės dalykas.
Vytautas Landsbergis

Ar pilietybė saisto pilietį su jo valstybe ypatingu būdu, ar nesaisto. Nes jei tu gali būti kelių valstybių pilietis, tarp jų ir Lietuvos, tai ši pilietybė – viena tarp kitų, neypatinga. Tarp teiginio (gal ir jausmo) „aš – Lietuvos pilietis!“ ir sampratos „aš esu ir Lietuvos pilietis – ne tik Rusijos, Lenkijos, Airijos“, sutikim, yra gana didelis skirtumas, gal net esminis. Be abejo, priklausantis nuo žmogaus. Galėtum juk būti daugybinis įvairių šalių pilietis, kuriam Lietuvos pilietybė mieliausia, nors užsieniuose gyvenant – ji be naudos, kaip gintaro suvenyras.

Žinia, jei Kanados pilietis nutartų kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, formali antroji mūsų šalies pilietybė būtų reikalinga. Kitais atvejais – kelionėms, verslui, veiklai – ji nebūtina. Na, dar olimpiniam sportui, vienam sezonui. Šiaip būnant Lietuvoje, antroji Lietuvos pilietybė nėra būtina. Tik norėk ir veik. Investuok, linksminkis. O rinkimams reikia.

Štai čia ir antrasis lazdos galas. Iniciatoriai bei naivūs rėmėjai turi suprasti, kad kalbama ne vien apie lietuvių teisę turėti daug pilietybių, bet lygiai taip pat – apie daugybės kitašalių kitataučių žmonių galimą geismą bei interesą turėti lietuvišką pasą. Vienoj kišenėj, tarkim, su rusišku. Vienas – dalyvauti rinkimuose; kitas – prašytis užsienio šalies pagalbos.

Per Gruzijos karą paaiškėjo, kad į Abchaziją užvežta maišai rusiškų pasų, tik dar be pavardžių. Nespėjo išdalinti. Gal ir Lietuvoje jau tokių pasų slapčiomis privežta, ir jau su pavardėmis? Padirbėk, VSD.

Skaityti daugiau...

D. Grybauskaitė: mums pavyko nuveikti išties nemažai

delfi.lt 2014-05-21

Rygoje penktadienį tęsis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, kuriame aptariami Europos Sąjungos (ES) santykiai su šešiomis posovietinėmis kaimynėmis rytuose.

Susitikime dalyvaujanti Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienio vakarą teigė, kad artimiausiu metu labai svarbu padėti Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai toliau įgyvendinti laisvosios prekybos susitarimus, o ES turi išlikti atvira Rytų partnerių šalių piliečiams. Pasak prezidentės, Gruzijai ir Ukrainai įgyvendinus visus reikalavimus, šių šalių gyventojai į ES turi keliauti be vizų.

Rytų partnerystės programoje dalyvauja Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Rusija programą vertina kritiškai, siekdama išlaikyti savo įtaką buvusioms sovietinėms respublikoms.

„Prieš pusantrų metų vykęs Vilniaus viršūnių susitikimas tapo lūžio momentu Rytų partnerystės politikoje. Per šį laiką smarkiai pasikeitė geopolitinė situacija Europoje, išryškėjo Rytų partnerių skirtingi tikslai. Tačiau mums pavyko nuveikti išties nemažai – Moldovos žmonės į ES keliauja be vizų, naikinami prekybos apribojimai su Gruzija, Ukraina ir Moldova. Turime ir toliau padėti šioms šalims ir būti atviri jų žmonėms“, - Prezidentūros ketvirtadienio vakarą išplatintame pranešime teigia D.Grybauskaitė.

Jame pažymima, kad Rytų partnerystės politika didžiausią naudą teikia šių šalių žmonėms, o stabili Rytų kaimynystė taip pat reiškia saugesnę Europą.

Skaityti daugiau...

Laikas pabusti

Dainius KREIVYS

 lzinios.lt 2015-05-21 14:34
Eu­ro­pa vis te­be­ko­vo­ja su kri­zės pa­sek­mė­mis, iš ku­rių šian­dien tur­būt dra­ma­tiš­kiau­sia yra Grai­ki­jos sko­lų ir jų re­fi­nan­sa­vi­mo epo­pė­ja.  Tuo tar­pu Lie­tu­va bu­vo vie­na iš ne­dau­ge­lio Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių, ku­ri ga­lė­jo pa­si­gir­ti itin spar­čiu eko­no­mi­kos at­si­tie­si­mu bei so­li­džiu eko­no­mi­kos au­gi­mu.

Ko­dėl sto­ja ša­lies įmo­nių eks­por­tas?

Su­pap­ras­tin­tai ga­li­me teig­ti, kad vals­ty­bės eko­no­mi­ka tu­ri tam ti­krą ana­lo­gi­ją su lėk­tu­vu, ku­rį ke­lia du va­rik­liai – eks­por­tas ir vi­daus var­to­ji­mas. Lie­tu­vą iš eko­no­mi­nės ak­la­vie­tės iš­ve­dė ša­lies eks­por­tuo­to­jai, ku­rie ak­ty­viai pa­de­dant vals­ty­bei su­ge­bė­jo 2009-2012 me­tų lai­ko­tar­piu pa­siek­ti 25 proc. vi­du­ti­nę eks­por­to plė­trą.

Ten­ka ap­gai­les­tau­ti, ta­čiau šian­dien tiek apie spar­tų eko­no­mi­kos au­gi­mą, tiek apie ryš­kų eks­por­to au­gi­mą esa­me pri­vers­ti kal­bė­ti tik bū­tuo­ju lai­ku. O to es­mi­nė prie­žas­tis yra eks­por­to au­gi­mo su­lė­tė­ji­mas, gra­si­nan­tis virs­ti ne­tgi vi­siš­ka stag­na­ci­ja. 2014 m. eks­por­to apim­tys pir­mą kar­tą su­ma­žė­jo per vi­są lai­ko­tar­pį po kri­zės ar­ba, ki­taip ta­riant, eks­por­to prie­au­gis bu­vo ne­igia­mas. Ne­nuos­ta­bu, kad kar­tu su lyg rū­kas be­sisk­lai­dan­čiais eks­por­to pa­sie­ki­mais sklai­do­si ir so­li­dus ša­lies eko­no­mi­kos prie­au­gis.

Ko­dėl su­sto­jo eks­por­to au­gi­mas? To prie­žas­tys pir­miau­sia yra dėl be­veik vi­siš­ko ša­lies įmo­nių ga­my­bi­nių pa­jė­gu­mų iš­nau­do­ji­mo bei nuo­sek­liai di­dė­jan­čios mi­ni­ma­lios al­gos, ku­ri, sa­vo ruo­žtu, di­di­na ir vi­du­ti­nį už­dar­bį ša­ly­je. Be to, Eu­ro­pos eko­no­mi­kos kri­zė bei apie Ukrai­ną be­si­vys­tan­ti geo­po­li­ti­nė pa­dė­tis le­mia tai, kad Lie­tu­vos vers­las la­bai at­sar­giai in­ves­tuo­ja tiek į pa­pil­do­mų ga­my­bi­nių pa­jė­gu­mų kū­ri­mą, tiek į nau­jus ga­my­bi­nius vers­lus.

Skaityti daugiau...

Juos galėjom išsaugoti...

Aurelijus Veryga
bernardinai.lt 2015-05-22

Iš tiesų retai nutinka, kad lankydamasis konferencijose ar skaitydamas knygas sužinai kažką, kas tarsi nuima raištį nuo akių ir leidžia pamatyti tai, ką anksčiau gal tik numanei esant. Tai patyriau besilankydamas Kanadoje, Edmontone vykusioje pirmojoje pasaulinėje vaisiaus alkoholinio spektro sutrikimų prevencijos konferencijoje. Tai, ką išgirdau, sukrėtė.

Dar didesnį įspūdį padarė konferencijoje iš autoriaus rankų įsigyta knyga „Pražūtingas ryšys“ (Jody Allen Crowe „The fatal link“, 2009), kurioje buvęs JAV rezervato mokyklos direktorius ir mokytojas aprašo savo patirtį su „nevaldomais“, kaip pas mus vadinama, vaikais. Tačiau šiurpiausia šioje knygoje  – paieška ryšio tarp JAV mokyklose šaudžiusių ir moksleivius ar mokytojus nužudžiusių vaikų elgesio ir alkoholio vartojimo istorijos jų šeimose.

Girtuokliaujanti nėščioji yra tikra nelaimė savo vaikui ir bendruomenei, į kurią vaikas atkeliauja. Nemaža dalis tokių vaikų dėl sunkių apsigimimų atsiduria sutrikusio vystymosi vaikų globos namuose. Pastebėti pažeistus vaikus nesudėtinga, – jie išsiskiria specifiniais veido bruožais, jiems nustatoma organų pažeidimų. Todėl dauguma visuomenės narių turbūt supranta, kad girtauti nėštumo metu negerai. Tačiau ar kada pagalvojote, ką gali padaryti nedidelis alkoholio kiekis dar mamos gimdoje augančiam vaikui?

Skaityti daugiau...

Prof. V. Landsbergio kūrybos vakaras

4202015-05-21

Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko profesoriaus V. Landsbergio kūrybos vakaras. Profesoriaus vidinė laisvė, reiškusis per “Fluxus” judėjimą, genialų M. K. Čiurlionio tyrinėjimą ir atlikimą, poeziją ir prozą padovanojo laisvę Lietuvai. Meno ir kultūros erdvėje literatūros kritikas V. Sventickas kalbino V. Landsbergį apie naujausią kūrybą, profesorius atliko M. K. Čiurlionio kūrinius. Vakaro pabaigoje V. Landsbergis įrodė, kad menininkas gali improvizuoti – jo dirigavimui pakluso ir choras “Aidija”.

Vakaro programoje taip pat skambėjo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atliekami kūriniai, išskirtinę programą padovanojo R. Gražinio vadovaujamas choras “Aidija”, V. Landsbergio prozą skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius. Renginio iniciatorius ir rengėjas – Irenijus Šmidtas.

Nuotraukos Mindaugo Mikulėno

A. Sekmokas. Ar šiluma gyventojams yra verslas?

delfi.lt 2015-05-21

 

Ko gero, niekas neabejoja, kad privatus kapitalas, išsinuomavęs Vilniaus šilumos gamybos įrengimus ir šilumos perdavimo tinklus, siekė gauti ir gavo gražią naudą. Deja, vilniečiai dažnai gavo perteklinę šilumą ir įspūdingai dideles sąskaitas už šildymą.
Arvydas Sekmokas

Naujai išrinkta Vilniaus miesto valdžia apsisprendė, kad nepratęs sutarties su nuomininku ir susigrąžins šilumos ūkį į savivaldybės rankas. Kas turi būti padaryta, kad sąskaitos vilniečiams už šilumą žymiai sumažėtų?

Tam reikia pasinaudoti jau esančia gerąja praktika. Tokia geroji praktika yra Europos Sąjungos III energetikos paketo reikalavimų įdiegimas elektros ir dujų sektoriuose. Pats ES III energetikos paketas yra skirtas tik paminėtiems energetikos sektoriams, tačiau jo principai visiškai tinka ir tokio masto šilumos ūkiui, koks yra Vilniuje. Šie principai yra gamybos, perdavimo ir tiekimo veiklų atskyrimas bei išgryninimas.

Turime aiškią politinę valią keisti esamą padėtį ir atskirti veiklas šilumos ūkyje. Pradėkime nuo šilumos gamybos. Šilumos gamyba yra įprasta ūkinė – komercinė veikla. Joje gali dalyvauti savivaldybei nepriklausantys gamintojai ir čia reikia sukurti konkurenciją, kuri mažins kainas. Visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams bus leista prisijungti prie šilumos tinklų ir parduoti miestui savo gaminamą šilumą. Vienas svarbiausių šilumos gamintojų – tai būsima Lietuvos energijos bendrovės kogeneracinė elektrinė.

Taip pat svarbu leisti veikti ir mažiesiems šilumos gamintojmas. Tokie gamintojai yra šilumos vartotojai, kurie nori pasirinkti ne centralizuotą šilumos tiekimą, o vietinį apsirūpinimą. Tą šiandien leidžia tokios naujos technologijos kaip šilumos siurbliai ar saulės kolektoriai. Laikas leisti vilniečiams nesunkiai atsijungti, o esant reikalui už pagrįstą kainą vėl prisijungti prie miesto centralizuoto šilumos tiekimo. Galimybė pasirinkti tarp centralizuoto šilumos tiekimo ir kitų švarių ir patogių apsirūpinimo šiluma būdų yra akivaizdi teisė laisvoje visuomenėje.

Konkurencija, pagrįstas pramoninių šilumos gamintojų reguliavimas ir platus energijos šaltinių pasirinkimas (atsinaujinantys energijos ištekliai, rūšiuotos atliekos ir, esant būtinybei, dujos) leis sumažinti šilumos gamybos kainą.

Skaityti daugiau...

V. Landsbergis – istorijos ženklų skaitytojams: atsikvošėkime

Vytautas Landsbergisdelfi.lt 2015-05-11

Kai priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją sostinės grindinyje nugulė plokštė su įrašu apie Didžiojo Vilniaus Seimo vaidmenį ir kreipiniu į praeivį, buvo kilę diskusijų – ar galima „trinti“ kojomis pavadinimą? Tarsi paminklinė lentelė, anksčiau slėpta Pasažo arkoje lyg norint, kad geriau 1905-ųjų reikšmės čia niekas ir nesuprastų, būtų buvęs geresnis sprendimas.

Pasidairę matysim: sostinė kinta ir kartu vis tiek „baiminasi“ valstybės istorijos.
Lukiškių aikštė suaižėjusiais kelkraščiais, raudonu purvu rudenį ar pavasarį batus tepančia danga tarsi laukia sugrąžinant Leniną. Jos galiakrašty po mediniu kryžiumi atsiranda žvakelių, pagerbiant XIX a. aukas. Tas vaizdelis – kaip sovietmečiu: pagarba praeities aukoms rūpi nebyliems piliečiams. O Seimo rūmuose nuo sienų išnyko Didžiosios kunigaikštystės parlamento istorija. Nuoširdūs tarybinio realizmo puoselėtojai įskėlė visuomenėje tariamai pamatuotą diskusiją dėl Žaliojo tilto statulų. Šios ir panašios aplinkybės yra visuomenės sąmonės ženklai: viena pakeisdami, nauja palikdami, bet lygiagrečiai tarsi dvejodami: mūsų – o gal ne mūsų? Apie politinio paveldo ženklus su atkurtos (1990) Lietuvos valstybės ir parlamento vadovu prof. Vytautu LANDSBERGIU kalba Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Andrius VAIŠNYS.


–Pokalbį Seimo rūmuose pradėkime nuo Jono Basanavičiaus – ne tik dėl to, kad tai buvo Didžiojo Vilniaus Seimo Pirmininkas. Praėjusio amžiaus pabaigoje, kai šie Lietuvos Seimo rūmai dar nebuvo pažymėti jokiais parlamentarizmo ženklais, kurie primintų Lietuvos istoriją, Jūs pasiūlėte matomiausioje vietoje įrėminti J. Basanavičiaus šūkį: „Jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės...“.

Kodėl pasirinkote šį motto, kuris dabar yra Seimo pagrindinėje fojė – virš Seimo narių galvų, atkreipia ir lankytojų dėmesį?

Ne todėl, kad Basanavičiaus, o todėl, kad tai – labai prasmingi žodžiai. Ir jie yra iškalti jo antkapyje Rasų kapinėse. Aš, ne kartą juos skaitydamas, įsidėmėjau ir jie man buvo įstrigę savo labai gilia prasme. Jie reiškia, kaip žmogus vertino savo ir savo negausaus bendražygių būrelio pastangas atgaivinti Lietuvą. Pažadinti ją, prikelti. Antkapyje: „Jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis...“. Čia – „tik“ tiek. Taigi maniau, kad tai tinka Lietuvos parlamentui, jeigu ateinantys į savo kasdienius darbus Seimo nariai nors kilstels galvą ir suvoks, kad nuo jų darbų kai kas priklauso. Ir ne tik einamieji valstybės reikalų sprendimai, bet ir didysis klausimas: „ar Lietuvos dvasia atsikvošės“. 

Skaityti daugiau...