Pa­pras­tai pu­čas reiš­kia ka­riuo­me­nės ar­ba ka­riš­kių, bent jau gink­luo­tų gru­pių vyk­do­mą ka­ri­nį per­vers­mą. Val­džios pa­kei­ti­mas gink­luo­tu smur­tu. Bet 1991-ųjų rugp­jū­tį da­ly­kai klos­tė­si ki­taip. Per­vers­mą da­rė pa­ti SSRS val­džia, jos ko­mu­nis­ti­nis – ka­ri­nis – ka­gė­bi­nis eli­tas. Ki­taip – so­vie­tų stag­na­ci­nė reak­ci­nė vir­šū­nė, ku­ri pa­sis­kel­bė dik­ta­tū­ri­ne val­džia vi­so­je bu­vu­sio­je So­vie­tų Są­jun­go­je. At­si­me­nu rugp­jū­čio 19-osios ry­to skam­bu­tį iš Ry­gos: va­di­na­mo­sios Pa­bal­ti­jo ka­ri­nės apy­ga­ros va­das ge­ne­ro­las Kuz­mi­nas pra­ne­šė, kad Ypa­tin­go­sios pa­dė­ties ko­mi­te­to spren­di­mu jis nuo šiol esąs vy­riau­sio­ji val­džia Lie­tu­vo­je ir vi­si mes tu­rė­si­me jam pa­klus­ti. (At­sa­kiau, kad taip nė­ra ir ne­bus, bet čia jau ki­to dės­ty­mo te­ma.) Ka­riuo­me­nės pa­val­du­mas pu­čis­tams, nors jė­gos bran­duo­lį jų va­do­vy­bė­je su­da­rė mi­nis­trai D. Ja­zo­vas, B. Pu­go ir KGB vir­ši­nin­kas V. Kriuč­ko­vas, ne­bu­vo toks ne­abe­jo­ti­nas, o SSRS pre­zi­den­tas Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas bu­vo keis­tai nu­ša­lin­tas – pa­skelb­tas ser­gan­čiu, ne­pa­jė­giu val­dy­ti. Iš ti­krų­jų, lai­ki­nai pa­lik­tas nuo­ša­ly­je, izo­liuo­tas poil­sia­vie­tė­je. Jei pa­gal su­si­ta­ri­mą, tai ir jis – pu­čis­tas.

Es­mi­niai da­ly­kai ap­ta­riant įvy­kį bū­tų - ka­da ir ko­dėl. Čia jie glau­džiau­siai su­si­ję.

Pu­čis­tų už­ma­čia bu­vo „gel­bė­ti“ im­pe­ri­ją, t. y. pa­nai­kin­ti ban­kru­tuo­jan­čios SSRS de­mo­kra­ti­nių per­mai­nų pa­žan­gą ir žmo­nių bei tau­tų lais­vių pers­pek­ty­vas. Vais­tas – dik­ta­tū­ra. Po­li­ti­nį fo­ną, kar­tu su SSRS nuo­smu­kiu, su­da­rė ko­mu­nis­ti­nių re­ži­mų griū­tis ap­link Eu­ro­po­je (1989-1990 m.) ir So­vie­tų Są­jun­gos va­di­na­mų­jų „res­pub­li­kų“ ver­ži­ma­sis nuo Krem­liaus dik­ta­to į sa­va­ran­kiš­ku­mą. Lie­tu­va – 1990 me­tų ko­vo 11-ąją ir to­les­niu nuo­sek­liu dar­bu. Bal­ti­jos ša­lys ir Gru­zi­ja 1991 me­tais jau vei­kė ne­prik­lau­so­mai ar­ba sto­vė­jo ant vi­siš­kos po­li­ti­nės tei­si­nės ne­prik­lau­so­my­bės slenks­čio. Kliū­tis bu­vo Krem­lius, ku­ris nau­do­jo kru­vi­ną smur­tą ir tu­rė­jo par­en­gęs klas­tin­gų kir­ši­ni­mo nuo­dų (apie tai - vė­liau). Ta­čiau vie­šai bu­vo to­ly­džio skel­bia­ma, kad jau ar­tė­ja nau­ja So­vie­tų Są­jun­gos su­tar­tis. Su­ren­gė net ap­ga­vi­kų re­fe­ren­du­mą, kad liau­dis pri­tar­tų ne­sa­mam ir ne­ro­do­mam da­ly­kui – bū­si­mai ki­to­kiai są­jun­gai... Jos pro­jek­tus nuo­lat keis­da­vo ir siun­ti­nė­jo „res­pub­li­koms“. (Lie­tu­va jau ne­be­bu­vo so­vie­tų res­pub­li­ka, tad šiuos po­pie­rius liep­da­vau grą­žin­ti kaip pa­kly­du­sį pa­štą.) M. Gor­ba­čio­vo ko­man­da, at­ro­dė, tei­kia pro­jek­tui di­de­lę reikš­mę kaip stab­dan­čiam ar su­stab­dy­sian­čiam vis dar to­ta­li­ta­ri­nės ir ne­va pert­var­ko­mos SSRS iš­iri­mą. Trys Bal­ti­jos vals­ty­bės jau 1990 me­tų gruo­džio 1 die­ną bend­ra­me tri­jų par­la­men­tų po­sė­dy­je Vil­niu­je (kur Guin­nes­so re­kor­dų kny­ga?) bu­vo ofi­cia­liai par­eiš­ku­sios, kad nė­ra tei­si­nė­je So­vie­tų Są­jun­go­je, ne­si­ra­šė se­nos ir ne­si­ra­šys jo­kios nau­jos su­tar­ties. (Ru­si­ja, be­je, nuo­lat de­rė­jo­si, at­mes­da­vo, rei­ka­la­vo dau­giau tei­sių. Jau 1990 me­tų pa­bai­go­je Bo­ri­sas Jel­ci­nas bu­vo iš­si­rei­ka­la­vęs, kad SSRS me­ti­nis biu­dže­tas tu­rės gau­ti Ru­si­jos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos iš­anks­ti­nį pri­ta­ri­mą.)

Skaityti daugiau...