Mon­sin­jo­ras A. Sva­rins­kas iš­ėjo ne­su­lau­kęs 90-ojo gim­ta­die­nio: jį bū­tų pa­mi­nė­jęs sau­sio 21 die­ną. Prieš ke­lias sa­vai­tes dva­si­nin­kas dar da­ly­va­vo Pa­ne­vė­žy­je vy­ku­sia­me pa­ties pri­si­mi­ni­mų kny­gos „Ne­pa­tai­so­ma­sis“ (prem­je­ra įvy­ko ba­lan­džio 29 die­ną Vil­niu­je) pri­sta­ty­mo ren­gi­ny­je. Į an­trą mo­kyk­los aukš­tą, ku­ria­me vy­ko ren­gi­nys, A. Sva­rins­kas sa­vo jė­go­mis ne­beuž­li­po.

Pa­sta­rą­ją sa­vai­tę mon­sin­jo­ras gu­lė­jo San­ta­riš­kių li­go­ni­nė­je, ken­tė dėl plau­čių li­gų. Am­ži­no­jo poil­sio jis at­guls par­ti­za­nų ka­pi­nė­se ne­to­li Uk­mer­gės – vie­tą po ska­ro­ta eg­le bu­vo jau se­niai nu­si­žiū­rė­jęs ir pri­myg­ti­nai ne kar­tą pra­šęs bū­tent ten pa­lai­do­ti.

Stip­rė­jo aud­rų blaškomas

„Prieš ke­lias die­nas ap­lan­kiau mon­sin­jo­rą San­ta­riš­kių li­go­ni­nė­je. Ma­čiau la­bai su­nkią jo būk­lę, bet jis ke­lis kar­tus pa­kar­to­ti­nai pa­sa­kė to­kią min­tį: „Man per vi­są gy­ve­ni­mą rū­pė­jo trys da­ly­kai – Die­vas, Tė­vy­nė ir Baž­ny­čia.“ Ma­nau, ši­tai vis­ką pa­sa­ko apie žmo­gų, apie dva­si­nin­ką. Tai bu­vo idea­lis­tas iki kau­lų sme­ge­nų nuo pat jau­nys­tės, da­ly­va­vo par­ti­za­ni­nė­je ko­vo­je, iš­tvė­rė Si­bi­ro gu­la­gus, bu­vo at­si­da­vęs ku­ni­gys­tei. Toks bu­vo per vi­są gy­ve­ni­mą: jam rū­pė­jo Lie­tu­vos ir Baž­ny­čios rei­ka­lai“, - bend­ra­žy­gį pri­si­mi­nė ar­ki­vys­ku­pas S. Tam­ke­vi­čius.

Ku­ni­gas Vac­lo­vas Aliu­lis pa­sa­ko­jo, kad mon­sin­jo­ras, kaip ir ar­ki­vys­ku­pas S. Tam­ke­vi­čius, ku­ni­gas Juo­zas Zdebs­kis, bu­vo užuo­vė­ja ki­tiems ku­ni­gams. „Net ne užuo­vė­ja jie bu­vo – žai­bo­lai­džiai. So­vie­ti­nės val­džios pyk­tį pri­trauk­da­vo prie sa­vęs: gau­dy­da­mi ir pul­di­nė­da­mi ši­tuos nar­suo­lius, tie tru­pu­tį už­mirš­da­vo, kad ir ki­ti Baž­ny­čiai dir­ba. A. Sva­rins­kui bu­vo bū­din­ga įgim­ta nar­sa, o pa­skui jis grū­di­no­si per dau­ge­lį areš­tų ir bau­di­mų. Juk tik silp­nus me­de­lius vė­tra nu­lau­žia, o ga­lios tu­rin­tys me­džiai kaip tik su­stip­rė­ja vė­jų blaš­ko­mi“, - sa­kė V. Aliu­lis.

Ku­ni­go tei­gi­mu, mon­sin­jo­ras bu­vo liau­diš­kas, su­pran­ta­mas ir prie­ina­mas, dėl to prie jo lin­ko žmo­nės. „Gal prieš 40, gal prieš 50 me­tų jis tar­na­vo vi­ka­ru Mi­ros­la­ve, kur gy­ve­no vie­na ma­no se­su­tė, pa­skui Ig­liau­ko­je. Pra­švie­sė­da­vo par­api­ja, pa­ju­dė­da­vo ir baž­ny­čios lan­ky­mas, ir žmo­nių ka­ta­li­kiš­kas, lie­tu­viš­kas su­sip­ra­ti­mas, kur jis bū­da­vo“, - pri­si­mi­nė V. Aliu­lis.

Pa­da­rė stebuklą

Vi­duk­lė­je, ku­rios Šv. Kry­žiaus par­api­jos kle­bo­nu A. Sva­rins­kas tar­na­vo nuo 1976-ųjų sep­ty­ne­rius me­tus, kur bu­vo tre­čią kar­tą areš­tuo­tas, iš kur 1988-ai­siais iš­trem­tas į Vo­kie­ti­ją be tei­sės ka­da nors grįž­ti į tė­vy­nę, žmo­nės sa­vo mon­sin­jo­rą pri­si­me­na ge­ru žo­džiu.

Al­gis Sop­ra­nas, ku­rio na­muo­se A. Sva­rins­kas reng­da­vo di­si­den­tų su­si­ti­ki­mus, kur, mon­sin­jo­rą su­lai­kius, ne vie­nus me­tus vyk­da­vo tos skau­džios die­nos pa­mi­nė­ji­mai, tie­siai pa­sa­kė: „Kaip­gi mums ne­svar­bus mon­sin­jo­ras bus? Ir vai­kai prie jo Pir­mo­sios Ko­mu­ni­jos pri­ves­ti, ir bau­dos mo­kė­tos.“

„Ir šian­dien perš­ne­kė­jo­me: jo bu­vi­mas Vi­duk­lė­je pa­si­ju­to nuo pir­mo­sios die­nos. Re­tas toks ku­ni­gas: per­si­kė­lęs, jis ki­tą die­ną jau pra­dė­jo baž­ny­čios re­mon­tą. To­kių ku­ni­gų kaip jis – tik vie­ne­tai“, - sa­kė par­api­jie­tis.

Vai­ruo­to­ju dir­bęs ir nak­ti­mis sta­ty­bi­nes me­džia­gas re­mon­tuo­ja­mai baž­ny­čiai ve­žio­da­vęs A. Sop­ra­nas ne­slė­pė, kad vie­ni vi­duk­liš­kiai A. Sva­rins­ką la­bai my­lė­jo, ki­ti – itin ne­mė­go. To prie­žas­tis – ak­ty­vi mon­sin­jo­ro ko­va prieš al­ko­ho­lio var­to­ji­mą. „Per 7 me­tus jis Vi­duk­lė­je pa­da­rė ste­buk­lą: iš­gy­ven­di­no tą pa­pro­tį ger­ti per lai­do­tu­ves, me­ti­nes ir keturnedėlį. Tie, ku­rie ne­gau­da­vo arielkos, bū­da­vo ne­pa­ten­kin­ti“, - aiš­ki­no mon­sin­jo­ro tal­ki­nin­kas.

Pa­klaus­tas, ar tais lai­kais ne­bu­vo bai­su po sa­vo sto­gu pri­im­ti ne tik val­džios per­se­kio­ja­mą kle­bo­ną, bet ir ki­tus di­si­den­tus, A. Sop­ra­nas ne­slė­pė, bū­da­vo, „kai ap­sip­ran­ti, at­ro­do, lyg ir nie­ko". "Bet kai mon­sin­jo­ras grį­žo iš la­ge­rio pa­sku­ti­nį kar­tą, šiur­pu­liu­kai per kū­ną nu­bė­go. O kai jis bu­vo iš­trem­tas į Vo­kie­ti­ją, at­sis­vei­ki­ni­mo die­ną žmo­nės iš vi­sos Lie­tu­vos va­žia­vo taip, kaip į Že­mai­čių Kal­va­ri­ją ar Ši­lu­vą. Pir­mą kar­tą vė­lia­vos tris­pal­vės pa­si­ro­dė. Mie­li akiai to­kie vaiz­de­liai bu­vo“, - kal­bė­jo A. Sop­ra­nas.

Ti­kė­ji­mas ir Tėvynė

Di­si­den­tas An­ta­nas Ter­lec­kas mon­sin­jo­rą va­di­no di­de­liu Lie­tu­vos pa­trio­tu ir di­de­liu kan­ki­niu. „Jis bu­vo tris kar­tus areš­tuo­tas, iš vi­so iš­ka­lė­jo 22 me­tus. Ta­čiau ei­da­vo ir ei­da­vo, kur tik pa­kvies­da­vo. Tie­siai į akis sa­ky­da­vo, ką gal­vo­ja. Ne­ka­da ne­sis­kųs­da­vo dėl sa­vo prob­le­mų – tik dėl Lie­tu­vos. La­bai iš­gy­ven­da­vo, kad ap­lin­kui daug ne­tei­sy­bės. Ki­to to­kio žmo­gaus Lie­tu­vo­je nė­ra“, - įsi­ti­ki­nęs A. Sva­rins­ko bend­ra­žy­gis.

A. Ter­lec­kas pri­si­mi­nė, kaip su­si­ti­ko su mon­sin­jo­ru Si­bi­ro la­ge­ry­je. „Ten aš gau­da­vau siun­ti­nius nuo jo šei­mi­nin­kės. Ga­na daž­nai gau­da­vau. Va­di­na­si, jis jai laiš­kus ra­šy­da­vo, kad man siųs­tų siun­ti­nius. Ką gi dau­giau ga­li­ma pa­sa­ky­ti?“ - pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si lais­vės ko­vo­to­jas.

Di­si­den­tas, pub­li­cis­tas Pe­tras Plum­pa įsi­ti­ki­nęs, kad A. Sva­rins­ko ke­lią nu­švie­tė po­pie­žiaus Pi­jaus XII dva­sia. „A. Sva­rins­kas tos li­ni­jos lai­kė­si per vi­sus il­gus me­tus ne­kai­ta­lio­da­mas, ne­svy­ruo­da­mas. Kai ku­rie sa­ko, kad jis ne­jau­tė po­sū­kių, bet iš tie­sų pri­nci­pin­gu­mas lai­kė jį vi­są lai­ką vie­no­dai tvir­tai, aiš­kiai. Dau­ge­liui tai im­po­na­vo, ypač lai­kais, kai dau­ge­lis žmo­nių bu­vo lin­kę ei­ti į įvai­rius, ypač į mo­ra­li­nius, komp­ro­mi­sus. A. Sva­rins­kas nie­ka­da į mo­ra­li­nius komp­ro­mi­sus nė­jo. Nė­jo ir į po­li­ti­nius. Tai bu­vo vie­nin­ga, iš­ti­sa as­me­ny­bė, ga­lin­ti dau­ge­liui bū­ti pa­vyz­džiu, ypač lai­kais, kai dėl mo­ra­li­nio rea­li­ty­viz­mo pa­krin­ka vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mas, iš­nyks­ta mo­ra­li­niai ir po­li­ti­niai orien­ty­rai“, - įsi­ti­ki­nęs mon­sin­jo­ro bend­ra­žy­gis.

Pa­sak P. Plum­pos, stip­ry­bės A. Sva­rins­kas sė­mė­si iš ti­kė­ji­mo. „Ti­kė­ji­mas jo bu­vo la­bai tvir­tas, la­bai aiš­kus, be­komp­ro­mi­sis ir ne­dis­ku­si­nis. Ir dar jam prieš akis sto­vė­jo la­bai svar­bus fo­nas – pa­trio­tiz­mas, ma­ty­mas, kad Tė­vy­nės mei­lė su­sie­ta su ti­kė­ji­mu. Iš­duo­ti Tė­vy­nę bu­vo tas pats, kas iš­duo­ti ti­kė­ji­mą, ar­ba at­virkš­čiai. Ka­dan­gi šie du da­ly­kai jam bu­vo su­si­ję, iš­ori­nis pa­trio­tiz­mo jaus­mas la­bai stip­ri­no jo ti­kė­ji­mą ir ver­tė iš­lai­ky­ti pa­sto­vią, tvir­tą, pri­nci­pin­gą po­zi­ci­ją“, - tvir­ti­no jis.

Mon­sin­jo­ras Al­fon­sas Sva­rins­kas bus pa­šar­vo­tas šeš­ta­die­nį Vil­niu­je, Šv. Ig­no­to baž­ny­čio­je. Lai­do­tu­vės vyks pir­ma­die­nį. At­sis­vei­kin­ti su mon­sin­jo­ru A. Sva­rins­ku bus ga­li­ma Šv. Ig­no­to baž­ny­čios krip­to­je: šeš­ta­die­nį nuo 11 val. iki 22 val., sek­ma­die­nį – nuo 9 val. iki 12 val. 13 val. kars­tas bus per­ne­ša­mas į pa­čią Šv. Ig­no­to baž­ny­čią. Sek­ma­die­nį nuo 13 val. iki 22 val. - vėl lan­ky­mo va­lan­dos, o pir­ma­die­nį - nuo 8 val. iki 12 va­lan­dos. Lai­do­tu­vių šv. Mi­šios vyks pir­ma­die­nį 12 val. Šv. Ig­no­to baž­ny­čio­je. Po jų – ve­lio­nio iš­ly­dė­ji­mas į Par­ti­za­nų ka­pi­nes ne­to­li Uk­mer­gės.

Al­fon­sas Svarinskas

Gi­mė 1925 m. sau­sio 21 d. Kad­rė­nuo­se (Del­tu­vos vals­čius, Uk­mer­gės aps­kri­tis).

1936–1942 m. mo­kė­si Uk­mer­gės A. Sme­to­nos gim­na­zi­jo­je.

1942–1946 m. stu­di­ja­vo Kau­no tarp­die­ce­zi­nė­je ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je.

1946 m. pra­dė­tas per­se­kio­ti so­vie­ti­nio sau­gu­mo, to­dėl pa­li­ko se­mi­na­ri­ją ir iš­ėjo pas par­ti­za­nus.

1946 m. gruo­džio 21 d. areš­tuo­tas už an­ti­so­vie­ti­nę veik­lą.

1947–1956 m. ka­lė­jo Abe­zės (Ko­mi­ja, Ru­si­ja) la­ge­ry­je.

1954 m. spa­lio 3 d. la­ge­ry­je kar­tu ka­lė­jęs vys­ku­pas Pra­nciš­kus Ra­ma­naus­kas slap­ta įšven­ti­no ku­ni­gu.

1956–1957 m. tar­na­vo al­ta­ris­tu Ku­lau­tu­vos (Kau­no r.) par­api­jo­je, vi­ka­ru Be­ty­ga­los (Ra­sei­nių r.) par­api­jo­je.

1958 m. ba­lan­džio mėn. areš­tuo­tas.

1958–1964 m. ka­lė­jo Mor­do­vi­jos la­ge­riuo­se, ypa­tin­go­jo re­ži­mo ka­lė­ji­me.

1965–1971 m. Mi­ros­la­vo Švč. Tre­jy­bės par­api­jos ir Ku­dir­kos Nau­mies­čio Šv. Kry­žiaus At­ra­di­mo par­api­jos vi­ka­ras.

1971–1976 m. Ig­liau­kos Šv. Ka­zi­mie­ro par­api­jos kle­bo­nas.

Nuo 1972 m. bend­ra­dar­bia­vo pog­rin­di­nia­me lei­di­ny­je „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ka“.

1976–1983 m. Vi­duk­lės Šv. Kry­žiaus par­api­jos kle­bo­nas.

1983 m. sau­sio 26 d. Vi­duk­lė­je areš­tuo­tas.

1983–1988 m. ka­lė­jo Čiu­sa­vo­vo ra­jo­no (Per­mės sri­tis, Ru­si­ja) griež­to­jo re­ži­mo la­ge­riuo­se.

1988 m. Mask­vo­je lan­kę­sis JAV pre­zi­den­tas Ro­nal­das Rea­ga­nas pra­šė SSRS va­do­vo Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo iš­lais­vin­ti A. Sva­rins­ką.

1988 m. lie­pos 11 d. A. Sva­rins­kas grį­žo į Vi­duk­lę.

1988 m. rugp­jū­čio 23 d. iš­trem­tas į Vo­kie­ti­ją be tei­sės grįž­ti į Lie­tu­vą.

1990–1991 m. kar­di­no­lo Vin­cen­to Slad­ke­vi­čiaus kanc­le­ris.

1991–1992 m. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos- At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tas.

1991–1995 m. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės vy­riau­sia­sis ka­pe­lio­nas.

1997–1998 m. Kau­no Šv. My­ko­lo Ar­kan­ge­lo (Įgu­los) baž­ny­čios rek­to­rius bei Kau­no Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čios ku­ni­gas tal­ki­nin­kas.

1998–2000 m. Ka­vars­ko Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čios kle­bo­nas.

Nuo 2000 m. ko­vo 30 d. Uk­mer­gės Šv. apaš­ta­lų Pe­tro ir Po­vi­lo par­api­jos re­zi­den­tas.

Ma­no­ma, jog Do­nec­ke ga­li bū­ti apie 1000 gink­luo­tų se­pa­ra­tis­tų. Va­ka­rų ša­lys spau­džia Ki­je­vą su­da­ry­ti su jais pa­liau­bas, bet pre­zi­den­tas Pe­tro Po­ro­šen­ka aiš­kiai pa­sa­kė, kad jo­kių de­ry­bų su gink­luo­tais žmo­nė­mis da­bar jau ne­bus. Jis sie­kia iš­va­ly­ti sam­di­nių užim­tas te­ri­to­ri­jas Ry­tų Ukrai­no­je ir su­kur­ti ten vi­sai ki­to­kias są­ly­gas prieš pra­de­dant tai­kos de­ry­bas.

Pra­ncū­zi­jos pre­zi­den­tas Fran­cois Hol­lan­de'as ir Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė An­ge­la Mer­kel te­le­fo­nu ra­gi­no P. Po­ro­šen­ką ženg­ti po­li­ti­nio spren­di­mo link. Jie pri­mi­nė, jog pre­zi­den­tas, steng­da­ma­sis at­kur­ti cen­tri­nės val­džios kon­tro­lę Ry­tų Ukrai­no­je, ža­dė­jo elg­tis san­tū­riai, kad ap­sau­go­tų ci­vi­lius.

To­kie ra­gi­ni­mai pa­lan­kūs Ru­si­jai, bet, re­gis, ne­la­bai vei­kia P. Po­ro­šen­ką. Jis tę­sia ka­ri­nę ope­ra­ci­ją, juo­lab kad Ukrai­nos ar­mi­ja po Slov­jans­ko iš­lais­vi­ni­mo tu­ri mo­ra­li­nę pers­va­rą. Tie­sa, Ukrai­nos ka­riams ne­pa­vy­ko užs­peis­ti ko­vo­to­jų, bet jie spru­ko pa­li­kę krū­vas gink­luo­tės. P. Po­ro­šen­ka par­eiš­kė, kad su­ki­lė­liai te­be­gau­na gink­lų iš Ru­si­jos. Kol kas Ukrai­nai ne­pa­vyks­ta už­da­ry­ti sie­nos ir su­stab­dy­ti šių srau­tų. Nė­ra ko ti­kė­tis, kad tai pa­da­rys Ru­si­ja, nors pa­sta­ruo­ju me­tu ji ge­ro­kai su­švel­ni­no to­ną Ukrai­nos at­žvil­giu. Dau­gu­mos apž­val­gi­nin­kų ma­ny­mu, Ukrai­nos an­ti­te­ro­ris­ti­nės ope­ra­ci­jos sėk­mė ir gink­luo­tų ko­vo­to­jų li­ki­mas vi­siš­kai pri­klau­sys nuo Mask­vos. Ne­gau­da­mi par­amos iš Ru­si­jos, su­ki­lė­liai ne­tu­rės ga­li­my­bių iš­si­lai­ky­ti. O Vla­di­mi­rui Pu­ti­nui bus su­nku na­mie pa­siaiš­kin­ti, ko­dėl pa­li­ko tau­tie­čius li­ki­mo va­liai.

Au­to­ma­tus kei­čia dešra

Lu­hans­ke, vie­no­je iš dvie­jų se­pa­ra­tis­tų te­be­kon­tro­liuo­ja­mų sri­čių sos­ti­nių, vis dar ai­di ar­ti­le­ri­jos šū­viai. Ten per par­ą žu­vo 3 žmo­nės, o Ukrai­nos pa­jė­goms te­ko at­rem­ti su­ki­lė­lių at­aką Lu­hans­ko oro uos­te. Tarp Ukrai­nos ka­rių taip pat yra au­kų. Iš vi­so per šį konf­lik­tą žu­vo dau­giau kaip 200 gink­luo­tų­jų pa­jė­gų ka­rių, taip pat šim­tai ci­vi­lių ir ko­vo­to­jų.

Skaityti daugiau...